Santrauka apie Romantizmą. Klausimai, atsaykmai. Romantizmas Lietuvoje ir pasaulyje. Romantizmas - 19 a. I pus. kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų visuma.

1. ROMANTIZMAS (pranc. romantisme)
19 a. I pus. kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų
visuma.
Tai 19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno sritis – poeziją,
muziką, tapybą ir kt., - tačiau neįgijo vientisos menininės raiškos.
Jis patyrė Didžiosios prancūzų revoliucijos keltų laisvės ir demokratijos idealų įtaką.
Romantizmas neigė švietėjiškos filosofijos racionalizmą kėlė menininko vaizduotės,
intuicijos, jausmų reikšmę, vertino kūrybos individualumą ir subjektyvumą.
Romantizmas neigė švietėjiškos filosofijos racionalizmą, kėlė menininko vaizduotės,
intuicijos, jausmų reikšmę, vertino kūrybos individualumą ir subjektyvumą.
Romantizmo dailininkai linko į dramatizmą, patosą, religinę mistiką. Domėjosi istorija,
folkloru, egzotinėmis kultūromis, transcendentiniais reiškiniais. Garbino gamtą, pirmykščių
natūralių stichijų pasaulį.
Jie priešinosi neoklasicizmo ir akademizmo įteisintoms griežtoms ikonografijos normoms
bei vaizduosenos taisyklėms.
Dailininkai romantikai nesukūrė savarankiškos, vientisos stilistinės sistemos. Jie rėmėsi
neoklasicizmo, baroko, vėlyvuoju laikotarpiu - realizmo išraiškos priemonėmis.
Kūriniams būdinga dinamiška kompozicija, ekspresyvi plastika, emocionalus meninis
vaizdas.
Pirmiausia romantizmas subrendo Anglijoje ir Vokietijoje, vėliau Prancūzijoje. Jo principai
pasireiškė Austrijos, Čekijos, Lenkijos, Rusijos, Ispanijos ir kitų šalių menininkų kūryboje.
Nors romantizmas laikomas Europos kultūros reiškiniu, jo atšvaitų būta ir Šiaurės
Amerikos dailėje (vad. Hudsono upės mokyklos tapyba).
Romantizmo tendencijos, atgimusios 19 a. pab. - 20 a. pr., dažnai įvardijamos
neoromantizmo terminu. Vokietijoje ši epocha prasidėjo viešpataujant klasicizmui ir truko
iki pat bydermejerio.
Romantizmo judėjimas sėmėsi medžiagos iš viduramžių architektūros, prisiminė gotiką.
Tapyboje - sakmes, pasakas, apskritai folklorą.
Tapytojai (K.D.Friedrichas, F.Overbeckas, P.O.Runge) greta praeities temų buvo itin pamėgę
gamtos motyvus, tapė poetiškus peizažus, kuriuose žmonės sudaro tik stafažą (antraeiliai tapybos
kompozicijos elementai, pvz., mažos žmonių figūrėlės peizaže) emocionaliai pakylėtoje girių, uolų,
dangaus ir jūros scenose.

2. Ryškiausiai romantizmo idėjos atsiskleidė tapyboje (iš dalies grafikoje). Plėtojosi peizažas,
istorinis žanras, portretas.
Vaizduoti savojo laikmečio įvykiai bei praeities (ypač viduramžių) scenos, neretai sukurtos
remiantis meninės prozos ir poezijos šaltiniais.
Ryškintas individualus dvasinis žmogaus pasaulis. Akcentuota spalva, šviesos ir šešėlių
efektai.
Žymesni tapytojai:
Eženas Delakrua (Eugène Delacroix),
Teodoras Žeriko (Gericault, Théodore) Prancūzijoje;
Kasparas Davidas Frydrichas (Caspar David Friedrich) Vokietijoje;
Francisko Goja (Francisco Goya) Ispanijoje;
Viljamas Terneris (J.M.William Turner) ir prerafaelitai Anglijoje.
Delakrua, Eženas (Delacroix, Eugène; 1789-1863 m.)
Žymiausias prancūzų romantizmo tapytojas.
Kūrybai įtakos darė P.Veronezės (P.Veronese), T.Žeriko (T.Gėricault), J.Konsteblio (J.
Constable), F.Gojos (F.Goya) ir P.Rubenso darbai.
Temas dažniau rinkosi literatūrines, mat jį domino daugelis rašytojų – nuo Dantės ir
Šekspyro iki lordo Bairono.
1830 m. veikiamas Birželio revoliucijos suirutės, nutapė paveikslą „Laisvė barikadose”.
Tolesniam kūrybiniam augimui lemtinga buvo 1832 m. kelionė į Šiaurės Afriką.
Jos įspūdžius išliejo gausiose akvarelėse ir eskizuose, vaizduojančiuose margą ir
triukšmingą arabų gyvenimą.
Be istorinės tapybos darbų, portretų ir animalistinių paveikslų, Delakrua atliko nemažai
rūmų ir bažnyčių sieninės tapybos užsakymų (Liuksemburgo rūmų bibliotekos salė; Šv.
Sulpicijaus bažn.).
Dėl savo spalvų traktavimo laikomas impresionizmo pirmtaku.

3. Žeriko, Teodoras (Gericault, Théodore; 1791-1824 m.)
Romantizmo krypties prancūzų tapytojas ir grafikas. 1816 m. išvyko į Romą, ten studijavo
Rafaelio (Raffael) ir Mikelandželo (Michelangelo) darbus, be to ir antikos kūrinius. Tais
pačiais metais Salone eksponuotas jo paveikslas „Medūzos” plaustas” susilaukė didelio
susidomėjimo ir buvo audringai aptarinėjamas; jis priminė neseną laivo katastrofą,
nusinešusią daugelio žmonių gyvybes, dėl kurios politinė opozicija apkaltino Prancūzijos
vyriausybę. Žeriko pavyko įtikinamai perteikti siaubingas žūstančiųjų kančias ir gyvųjų
neviltį. Šiame paveiksle jis atsisakė klasicistinio pakilaus turinio doktrinos ir akcentavo patį
įvykį. Tėvynėje nepatyręs lauktos sėkmės, Žeriko 1820 m. išvyko į Angliją. Ten liko iki
1822 m. ir taip pat be didesnio pasisekimo, daugiausia tapė arklius, dirbo su naujoviška
litografijos technika. Paskutiniais gyvenimo metais progresuojant fizinei bei protinei
negaliai kūrė pamišėlių realistinius portretus.
Frydrichas, Kasparas Davidas (Friedrich, Caspar David; 1774-1840 m.)
Žymus vokiečių romantizmo tapytojas.
Paskutinius savo gyvenimo metus nugyveno aptemusiu protu.
Kartu su P. O. Runge sudarė romantizmo tapytojų ir literatų branduolį.
Tapė beveik tik peizažus, kuriems suteikė kokybiškai naują vidinio, dvasinio peizažo ir
simbolinės religinės patirties išraišką. Šiuose nuotaikos paveiksluose žmogus dažnai
vaizduojamas iš nugaros, įdėmiai stebintis gamtą („Keleivis ties ūkų jūra”, apie 1818 m.).
Ryškus šviesos kontrastas tarp tamsaus pirmojo plano ir šviesaus, tolimo fono sukelia
Frydricho peizažui erdvumo; dauguma peizažų nėra susieti su konkrečia geografine
vietove.
Melancholiškai savo tapybai jis renkasi rudens ar žiemos nuotaiką, prieblandą, rūką,
mėnesieną. Šie motyvai kartu su bažnyčių griuvėsiais ir sunykusiomis kapinėmis išreiškia
pasaulio laikinumo idėją.
Frydricho kūryba buvo pamiršta dar jam gyvam esant ir tik 1906 m., ruošiat Berlyno
Šimtmečio parodą, vėl prisiminta.
Kūriniai: „Kryžius ant kalno” (1808 m.); „Vienuolis prie jūros” (1809-10 m.); „Kalnų peizažas
su vaivorykšte” (1810 m.); „Užšalusi jūra” (1823-24 m.).
Goja, Fransiskas (Goya, Francisco; 1746-1828 m.)
Ispanų tapytojas ir grafikas.

4. Nuo 1776 m. dirbo Karolio III gobelenų ir kilimų karališkoje manufaktūroje, kūrė tapiserijų
kartonus su žanrinėmis ir medžioklės scenomis. Jų koloritas ir sodri tapysena visiškai
atitinka vėlyvojo rokoko stilių.
Priimtas į Madrido Šv. Fernando karališką akademiją nuo 1780 m. žengė į menines
aukštumas; ryžtingai pasuko portretinės tapybos link ir 1786 m. buvo paskirtas karaliaus
rūmų dailininku.
Po Karolio III mirties jis tapo Karolio IV rūmų dailininku. 1792 m. viešintį Sevilijoje Goją
ištiko apopleksija, ir jis visiškai apkurto.
Tuomet atsiskleidė jo tapybos genijus; kūryba įgavo socialinės kritikos pakraipą.
Goja dirbo ne tik pagal Ispanijos karaliaus rūmų užsakymus; nuo 1793 m. jis vaizdavo
ispanų liaudies gyvenimą. Sukūrė „Didžiojo penktadienio atgailautojų procesiją”,
„Beprotnamį”, „Inkvizicijos posėdį” – niūrius, prieš religinį fanatizmą nukreiptus paveikslus.
Nuo tol Goya stiliumi primena D. Velaskezą ir Rembrantą.
1798 m. jis išspausdino „Kapričų” („Caprichos”) ofortų seriją, atskleidžiančią žmogiškąsias
ydas ir nuosmukį. Be to, Goja toliau kūrė portretus.
Tos srities šedevras – „Karalius Karolis IV su šeima”; šiame paveiksle negailestingas
atvirumas sudaro kontrastą įprastai reprezentacinei ir idealizuojamai valdovų
vaizduosenai.
Goja nuolat domėjosi politika ir aktyviai dalyvavo ispanų nepriklausomybės kovoje su
Napoleonu. Jis sukūrė ofortų seriją „Karo baisumai" („Los Desastres de la Guera”), kuri ne
iškart buvo išspausdinta; joje atskleidė karo žiaurumus.
Pasibaigus kitataučių viešpatavimui nutapė paveikslą „Sukilėlių sušaudymas 1808
gegužės 3” (1814 m.).
Vėlyvuosiuose kūriniuose vis labiau ryškėjo Gojos polinkis į niūrią fantastiką, pvz., „Juodieji
paveikslai” („Pinturas negras”).
Valdant Ferdinandui VII Goja vėl buvo rūmų dailininku, bet 1824 m. persikėlė į Bordo; ten
praleido paskutinius gyvenimo metus. Šiuo laikotarpiu jo paletė dar kartą pasikeitė;
paskutinieji paveikslai švelnių spalvų, taikingų temų („Bordo pienininkė”, 1827-28 m.).
Gojos kūryba turėjo didelę įtaką šiuolaikinei dailei, pvz., J. Ensorui, E. Munchui ir P.
Pikaso.
Terneris, Viljamas (Turner, J. M. William; 1775-1851 m.)
Anglų tapytojas ir grafikas.
Iš pradžių Terneris lavinosi savarankiškai, kurį laiką mokėsi architektūros, kol 1789 m. J.
Reinoldsas (J. Reynolds) priėmė jį į tapybos klasę. Veikiamas 17 a. olandų tapytojų, vėliau

5. N. Puseno (N. Poussin), ilgainiui tapo žymiu anglų peizažo meistru. Nuo 1809 m. –
perspektyvos mokslo profesorius. Savo paskaitose (1811-28 m.) stojo už peizažo
pripažinimą savarankiška tapybos šaka ir suskirstė jį į porūšius: kalnų, pastoralinį ir
architektūrinį, istorinį peizažą ir marinistinį. Neįprasta technika nesutrukdė jam iš kart
pelnyti pasisekimą. Tik vėlyvieji jo kūriniai tuometinės publikos liko nesuprasti. Kelionių po
Europą rezultatas – eskizų sąsiuviniai (vien iš pirmosios kelionės Italijoje jų susikaupė 17),
didelio formato akvarelių ciklai ir vario raižinių serijos. Nuo 1817 m. Ternerio paletė ėmė
šviesėti. Tačiau lemtingą įtaką jo stiliui padarė dailininko apsilankymas Venecijoje: šio
jūrinio miesto atmosfera labai paveikė Ternerio tapybos sampratą. Kontūrai ištirpo ir tik
šen bei ten ryškiau pabrėždavo detales. Terneris studijavo Gėtės (Goethe) spalvų mokslą
ir pats atliko optinių fizikinių eksperimentų. 1844 m. sukurtame paveiksle „Lietus, garas ir
greitis” bene pirmąkart vaizduojamas geležinkelis. Perteikdamas atmosferą, šviesą ir orą
spalvomis, jis užbėgo už akių impresionizmui.
Skulptūroje įsivyravo laisvesnė kompozicija, tapybiškas formų modeliavimas,
kontrastinga šviesokaita.
Su romantizmu siejama naujausiųjų laikų dailės istorijos pradžia ir modernizmo estetikos
prielaidos.
Bendresne prasme - emocionalumo, asmeniškumo, dramatizmo akcentavimas mene,
dažnai plėtojant egzotiškus, literatūrinius, istorinius siužetus.
Romantiškas požiūris į praeitį, ypač domėjimasis viduramžiais, paliko žymę ir to meto
architektūroje.
Mėgdžioti gotiką pradėta Anglijoje. Ši kryptis architektūroje žinoma kaip pseudogotika.
arba neogotika
(Neogotika – architektūros ir taikomosios dailės kryptis. Neogotikai būdingas grįžimas prie gotikos. Vienas iš
romantizmo ir istorizmo estetinių pagrindų.
Būdingos dvi neogotikos raidos fazės:
• Dekoratyvinė (XVIII a. vidurys – XIX a. vidurys) – būdingas gotikos formų kartojimas, grindžiamas
susižavėjimu viduramžių kultūra. Daugiausia pastebima to laikotarpio architektūroje (užmiesčio, parkų
statiniai).
• Konstrukcinė (XIX a. vidurys – XX a. pradžia) – dėl meno istorijos ir paminklosaugos plėtros gotikos
principai diegti tiksliau. Paplitusi taikomojoje dailėje, grafikoje, tapyboje, ryški bažnyčių architektūroje.
Visuomeninės paskirties pastatuose gotikos elementai derinti su modernią išvaizdą turinčiomis metalinėmis
konstrukcijomis

6. . Buvo paplitusi XVIII a. vid.- XX a. pradžioje Anglijoje, Austrijoje-Vengrijoje, Australijoje, JAV, Prancūzijoje,
Rytų Europoje, Vokietijoje)
Ji išsiskyrė subtilumu, bet kartu buvo ir šiek tiek sausa, bedvasė. Mechaniškai kartojami
viduramžių tvirtovių bokšteliai ir zigzagu išdėstytos šaudymo angos čia neteko prasmės, o
iš cemento išlieti papuošimai negalėjo prilygti viduramžių pjaustyto akmens kūriniams.
Greitai architektūroje ėmė plisti kitų epochų palikimas, tačiau jį menininkai naudojo be
sistemos, skolindamiesi vienus motyvus iš vieno stiliaus, kitus iš kito, nesukdami galvos, ar
jie tarpusavyje dera. Lyg mėgdžiodami baroko ar Renesanso rūmus, iškilo gremėzdiški
neogotikos pastatai. Net ir pramoninius pastatus puošė viduramžių bažnyčių arba kitų
statinių detalės, kurios buvo sukurtos visai kitiems tikslams. Šis įvairių stilių jungimo
principas vadinamas eklektišku, o jį atitinkanti architektūra - eklektika. XIX a. sparčiai
vystantis pramonei, pradėjo augti miestai. Naujai statomi rajonai buvo pilni tokių eklektiškų
statinių, turinčių tam tikro žavesio.
Klausimai
1. Kokias meno sritis apėmė romantizmas?
2. Kokius kūrybos aspektus neigė ir kokius aukštino romantizmas?
3. Kokiomis kultūros sritimis domėjosi romantikai?
4. Iš kokio laikmečio romantizmas sėmėsi idėjų?
5. Ar romantikai mėgo vaizduoti gamtą?
6. Kaip romantizmo nuostatos paveikė architektūrą?
7. Apibūdinkite romantizmo tapybą.
8. Kas yra eklektika?
9. Kas yra neogotika?
10. Kokie žymiausi ryškiausių romantizmo tapytojų darbai?

7. . Buvo paplitusi XVIII a. vid.- XX a. pradžioje Anglijoje, Austrijoje-Vengrijoje, Australijoje, JAV, Prancūzijoje,
Rytų Europoje, Vokietijoje)
Ji išsiskyrė subtilumu, bet kartu buvo ir šiek tiek sausa, bedvasė. Mechaniškai kartojami
viduramžių tvirtovių bokšteliai ir zigzagu išdėstytos šaudymo angos čia neteko prasmės, o
iš cemento išlieti papuošimai negalėjo prilygti viduramžių pjaustyto akmens kūriniams.
Greitai architektūroje ėmė plisti kitų epochų palikimas, tačiau jį menininkai naudojo be
sistemos, skolindamiesi vienus motyvus iš vieno stiliaus, kitus iš kito, nesukdami galvos, ar
jie tarpusavyje dera. Lyg mėgdžiodami baroko ar Renesanso rūmus, iškilo gremėzdiški
neogotikos pastatai. Net ir pramoninius pastatus puošė viduramžių bažnyčių arba kitų
statinių detalės, kurios buvo sukurtos visai kitiems tikslams. Šis įvairių stilių jungimo
principas vadinamas eklektišku, o jį atitinkanti architektūra - eklektika. XIX a. sparčiai
vystantis pramonei, pradėjo augti miestai. Naujai statomi rajonai buvo pilni tokių eklektiškų
statinių, turinčių tam tikro žavesio.
Klausimai
1. Kokias meno sritis apėmė romantizmas?
2. Kokius kūrybos aspektus neigė ir kokius aukštino romantizmas?
3. Kokiomis kultūros sritimis domėjosi romantikai?
4. Iš kokio laikmečio romantizmas sėmėsi idėjų?
5. Ar romantikai mėgo vaizduoti gamtą?
6. Kaip romantizmo nuostatos paveikė architektūrą?
7. Apibūdinkite romantizmo tapybą.
8. Kas yra eklektika?
9. Kas yra neogotika?
10. Kokie žymiausi ryškiausių romantizmo tapytojų darbai?