Klausydamas ziniu bei politiniu diskusiju supratau, kad informacija yra tokia pati sau priestaringa, kad nusprendziau i ja ne tik isigilinti, bet ir issiaiskinti sio fenomeno priezastis. Perskaitykite zemiau pateiktus 6 faktus ir paklauskite saves ar jus patiriate tokius pacius ambivalentiskus jausmus? 1. Lietuvos prezedentė susirūpinusi, kad jaunimo tarpe yra didelė bedarbystė. 2. Lietuva rengia beveik daugiausia studentų vienam gyventojui. 3. Lietuvos pramoninkai labai nepatenkinti paruoštais studentais. 4. Verslininkai skundžiasi, kad jiems trūksta darbo jėgos. 5. Oficialus nedarbo lygis Lietuvoje viršija 12%. 6. Darbo birža deklaruoja, kad yra didelis tam tikros profesijos bedarbių skaičius, o tuo pat metu darbdaviai tvirtina, kad būtent tų specialybių darbuotojų trūksta.

1. VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 201348 2013 RUGSĖJIS VERSLO ŽINIOS VERSLO KLASĖ 49
Klausydamas žinių bei
politinių diskusijų supratau, kad
informacija yra prieštaringa,
ir nusprendžiau į ją ne tik
įsigilinti, bet ir išsiaiškinti
šio fenomeno priežastis.
Perskaitykite žemiau pateiktus
6 faktus ir paklauskite savęs, ar
patiriate tokių pačių jausmų.
tema
DARIUS
RADKEVIČIUS
HERK AU S MIL A ŠE VI ČIAU S NU OTR .
NEDARBAS,
EFEKTYVUMAS
IR LIETUVOS
ATEI
TIS
Lietuvos prezidentė susirūpinusi,
kad tarp jaunimo – didelis nedarbas.
2. Lietuva rengia beveik daugiausia studentų vienam gyventojui.
3. Lietuvos pramonininkai nepatenkinti parengtais studentais.
4. Verslininkai skundžiasi, kad jiems trūksta darbo jėgos.
5. Oficialus nedarbo lygis Lietuvoje yra apie 12 procentų.
6. Darbo birža deklaruoja, kad yra didelis tam tikros profesijos bedarbių
skaičius, o darbdaviai tvirtina, kad būtent tų specialybių darbuotojų trūksta.
Aplinkybės ir nuomonių kakofonija
Galima būtų daryti prielaidą, kad jaunimui sunku įsidarbinti, nes trūksta
praktinės patirties. Universitetai kaltina darbdavius, kad šie atsisako priimti
studentus atlikti praktikos, o teisinė reglamentacija yra nepakankama.
Daugumą Lietuvos įmonių galima priskirti prie gaminančių, o ne prie ku-
riančių naujas technologijas, o universitetai ir toliau rengia grynuosius inži-
nierius, kurių poreikis ribotas.
Galima būtų daryti prielaidą, kad bedarbiai neina dirbti dėl mažo atlygini-
mo, yra linkę gauti pašalpą ir kartkartėmis natūriniame ūkyje ką nors užsiau-
ginti ar nelegaliai padirbėti, negu nuo ryto iki vakaro sunkiai dirbti už mažą
atlyginimą.
Lietuvos valdžia po truputį kelia atlyginimo mini-
mumą, darbdaviai tuo nepatenkinti ir tvirtina, kad
tokiu būdu praranda konkurencingumą tarptautinėje
rinkoje arba nieko neuždirba Lietuvos rinkoje dėl
jos mažumo. Atlyginimo kėlimas nedidina darbo
našumo.
Premjeras siūlo kelti darbo našumą investuojant į
naują įrangą, tačiau darbdaviai žino, kad tai rizikin-
ga, neaišku, ar atsipirks, antra vertus, šiais laikais
įranga gana greitai sensta arba tampa nereikalinga
pasikeitus gaminamų produktų rinkos poreikiams.
Bet kokiu atveju nauja įranga yra brangi ir su ja dirb-
ti reikia ne šiaip darbo jėgos, bet turinčios naujų
įgūdžių, kad ir darbo su kompiuteriais bei jų pro-
gramomis.
Politikai mano, kad reikia skatinti naujų darbo vie-
tų kūrimą, tačiau dėl netikėtų rinkos pokyčių užsida-
ro ar bankrutuoja iki tol stabiliai dirbusios įmonės,
todėl neįmanoma ilgam subalansuoti darbo pasiūlą ir
paklausą.
KARIŲ RENGIMO SKIRTUMUS KARIUOMENĖJE LEMIA SERŽANTAI. HERK AU S MIL A Š E VI ČIAU S NU OT R .

2. 2013 RUGSĖJIS VERSLO ŽINIOS VERSLO KLASĖ 49
Lietuvos prezidentė susirūpinusi,
kad tarp jaunimo – didelis nedarbas.
2. Lietuva rengia beveik daugiausia studentų vienam gyventojui.
3. Lietuvos pramonininkai nepatenkinti parengtais studentais.
4. Verslininkai skundžiasi, kad jiems trūksta darbo jėgos.
5. Oficialus nedarbo lygis Lietuvoje yra apie 12 procentų.
6. Darbo birža deklaruoja, kad yra didelis tam tikros profesijos bedarbių
skaičius, o darbdaviai tvirtina, kad būtent tų specialybių darbuotojų trūksta.
Aplinkybės ir nuomonių kakofonija
Galima būtų daryti prielaidą, kad jaunimui sunku įsidarbinti, nes trūksta
praktinės patirties. Universitetai kaltina darbdavius, kad šie atsisako priimti
studentus atlikti praktikos, o teisinė reglamentacija yra nepakankama.
Daugumą Lietuvos įmonių galima priskirti prie gaminančių, o ne prie ku-
riančių naujas technologijas, o universitetai ir toliau rengia grynuosius inži-
nierius, kurių poreikis ribotas.
Galima būtų daryti prielaidą, kad bedarbiai neina dirbti dėl mažo atlygini-
mo, yra linkę gauti pašalpą ir kartkartėmis natūriniame ūkyje ką nors užsiau-
ginti ar nelegaliai padirbėti, negu nuo ryto iki vakaro sunkiai dirbti už mažą
atlyginimą.
Lietuvos valdžia po truputį kelia atlyginimo mini-
mumą, darbdaviai tuo nepatenkinti ir tvirtina, kad
tokiu būdu praranda konkurencingumą tarptautinėje
rinkoje arba nieko neuždirba Lietuvos rinkoje dėl
jos mažumo. Atlyginimo kėlimas nedidina darbo
našumo.
Premjeras siūlo kelti darbo našumą investuojant į
naują įrangą, tačiau darbdaviai žino, kad tai rizikin-
ga, neaišku, ar atsipirks, antra vertus, šiais laikais
įranga gana greitai sensta arba tampa nereikalinga
pasikeitus gaminamų produktų rinkos poreikiams.
Bet kokiu atveju nauja įranga yra brangi ir su ja dirb-
ti reikia ne šiaip darbo jėgos, bet turinčios naujų
įgūdžių, kad ir darbo su kompiuteriais bei jų pro-
gramomis.
Politikai mano, kad reikia skatinti naujų darbo vie-
tų kūrimą, tačiau dėl netikėtų rinkos pokyčių užsida-
ro ar bankrutuoja iki tol stabiliai dirbusios įmonės,
todėl neįmanoma ilgam subalansuoti darbo pasiūlą ir
paklausą.
KARIŲ RENGIMO SKIRTUMUS KARIUOMENĖJE LEMIA SERŽANTAI. HERK AU S MIL A Š E VI ČIAU S NU OTR .

3. VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 201350
tema
Būtų galima, kaip daugelis bando, visas bėdas suversti dabartinei švietimo
sistemai, kad ji iš esmės rengia kadrus senajai pramoninei aplinkai – darbuo-
tojus biorobotus, kurie kasdien turi atlikti panašius monotoniškus judesius, ir
jų valdymo bei priežiūros specialistus. Padėtis, palyginti su senąja planine so-
vietine sistema, net pablogėjo, nes universitetai nustojo rengti pramonei svar-
bius kadrus – gamybos vadovus, įvairius technologinio proceso specialistus,
planuotojus ir pan.
Pabėgti iš užburto rato
Atrodo, kad Lietuva pakliuvo į užburtą ratą ir neįmanoma rasti išeities. Gali-
ma pasinaudoti fizikos dėsnio analogija: pasaulyje viskas teka mažiausio pasi-
priešinimo kryptimi. Tačiau mažai kas suvokia, kad šią kryptį lemia povan-
deninė struktūra. Povandeninė struktūra – susiklosčiusi vertinimo sistema,
taisyklės, reglamentai ir pan. Kol ši struktūra nebus pakeista, išoriškai stebė-
sime tuos pačius neigiamus reiškinius, nes nė vieno pokyčio iki galo įgyven-
dinti neįmanoma. Tai lyg ne pirmas bandymas mesti rūkyti ar gerti, ar įgyti
norimą kūno svorį.
Savaime struktūriniai pokyčiai vyksta tik per skaudžias krizes, pavyzdžiui,
subyrėjus SSRS pradėjo veikti rinkos dėsniai, 1998 m. sunkmetis Lietuvos ga-
mintojus privertė gaminius labiau orientuoti į Vakarus, o ne į Rytus ir pan.
Tačiau tokios krizės skaudžiai paliečia daugelį šalies piliečių ir ne kiekviena
valdžia sugeba išlaikyti vadžias.
Kaip sąmoningai keisti esamą povandeninę struktūrą, o ne laukti, kol krizė
(ar „rinkos ranka“, anot Fredericko Tayloro) ją supurtys? Kaip suvokti, kas
joje trukdo, o ką palikti?
Jeigu nustatytume taikinį, jam bombarduoti būtų galima panaudoti ir Eu-
ropos pinigus.
Taigi kur nukreipti Europos pinigus, skirtus verslo efektyvumui didinti? Į
naują įrangą? Naujoms darbo vietoms kurti? Pašalpoms? Klasteriams? O gal
keisti povandeninę struktūrą? Kad suprastume, ką
reikia keisti, turime sutarti dėl metodikos.
Yra keletas požiūrių į sudėtingas sistemas. Len-
gviausias būdas – suskaidyti sistemą į dalis ir steng-
tis paveikti kiekvieną jų, tikintis, kad bendras rezul-
tatas pagerės. Šis būdas įprasčiausias. Jo analogija ga-
lėtų būti aukso grandinė: kuo daugiau aukso užtep-
sime ant atskirai paimtos grandies, tuo brangesnė ir,
atrodo, vertingesnė taps grandinė. Tačiau realybėje
šis būdas dažniausiai neduoda laukiamų rezultatų.
Atskirų grandžių vertę didinti dažniausiai būna
brangiau, nei yra suminė visos grandinės vertė.
Kitas būdas, žymiai veiksmingesnis, – naudoti Ar-
chimedo principą: „Duok man atsparos tašką, ir aš
parodysiu, kaip apversti pasaulį.“ Arba, imant mūsų
jau minėtą grandinės analogiją, – grandinės tvirtu-
mą lemia silpniausia grandis.
Kur galėtų būti atsparos taškas ar silpniausia gran-
dis dabartinės Lietuvos gaminančiosios pramonės ly-
giu? Jau devintajame praėjusio šimtmečio dešimtme-
tyje (dar tiksliau, jau nuo 1880 m., kai F. Tayloras
aprašė mokslinį valdymo metodą) tapo aišku, kad
gamybos efektyvumą kartais (net ne nuošimčiais) di-
dina gamybos proceso (srauto) valdymas, o ne įranga
INVESTUOJANT Į MEISTRŲ – GAMYBOS
SERŽANTŲ – RENGIMĄ, GALIMA PADIDINTI GAMYBOS
EFEKTYVUMĄ. J UD ITO S G RI G ELY TĖ S NU OT R .

4. VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 201352
tema
ar kvalifikuoti darbininkai. Kad suprastume šį iššūkį, galima pasinaudoti
dviejų kariuomenių analogija – sovietinės ir JAV. Kuo šios kariuomenės iš es-
mės skyrėsi? Kareivių požiūriu į darbo priemones ir motyvacija. Būtų galima
tvirtinti, kad visi sovietų kareiviai blogi, juos blogai rengė mokyklos, buvo
įsišaknijusi „dedovščina“ ir t. t. Bet tada ir karininkai turėtų būti niekam tikę?
Tačiau karininkų kadrus abi pusės rengė daugmaž panašiai, o kareivių parengi-
mo lygis ir efektyvumas skyrėsi kelis kartus. Lemianti skirtumus grandis buvo
seržantai. Lietuvos kariuomenė puikiai ir gana lengvai transformavosi ir atitinka
NATO standartus, nes iš esmės pakeitė požiūrį į puskarininkių rengimą.
Pramonėje puskarininkiams prilygsta brigadininkai ir meistrai. Nuo jų
daugiausia priklauso, kaip gamybos cechui seksis atlikti užduotis, kaip veiks-
mingai jis dirbs. Šiandien tai silpniausia grandis, specialistų rimtai nerengia-
ma. Iš principo gamybos efektyvumas priklauso nuo to, kaip meistras valdo
gamybos srautą ir sąveikauja su kitais meistrais.
Lietuvoje sukaupta patirtis įrodo, kad per patyrusius gamybos meistrus
plinta gamybos valdymo technologijos. Pavyzdžiui, kai UAB „Libros“ grupė
investavo į japonų mokytojus ir šie kelerius metus keitė gamybos valdymą bei
pasiekė tuo metu atrodžiusius neįmanomus efektyvumo rodiklius ir kai
„Libroje“ dirbantys meistrai pasklido po Lietuvą, susidomėjimas naujomis
valdymo technologijomis išaugo daug kartų. Visa bėda, kad meistrai suvokė
tik tą pokyčių lygį, kuris jiems buvo suprantamas pagal einamas pareigas, bet
ne visos įmonės mastu. Net būdami tik tokio supratimo lygio, kitose įmonėse
jie sugebėjo žymiai padidinti gamybos efektyvumą. Bėda, kad jiems sunku
perduoti savo žinias aukštesniems vadovams. O žiūrint sistemiškai, Lietuvoje
tiesiog nerengiama ne tik meistrų, bet ir gamybos vadovų.
Europos pinigus atiduoti brigadininkui Rapolui!
Investuojant į meistrų ir gamybos vadovų rengimą, būtų padidintas gamybos
efektyvumas dabar ir tai būtina daryti panaudojant Europos pinigus per įvai-
rias programas, kaip „procesas.lt“ ir panašias, skatinant srautinių metodikų
(LEAN, TOC, „6Sigma“) diegimą. Jas nutraukus,
pramonės efektyvumas būtų gerinamas kur kas sil-
pniau. Būtina sukurti meistrų rengimo metodikas.
Pagaliau juk geriau eksportuoti į pasaulį meistrus
negu darbininkus.
Esu įsitikinęs, kad vertėtų turėti bent vieną koledžą,
kuris specializuotųsi ne tik bendrosios vadybos pras-
me, bet ir rengdamas konkrečiai meistrus pramonei.
Ir, kaip dainavo didysis Vytautas Kernagis: „Apie
brigadinės rangos metodą papasakos brigadininkas
Rapolas, ir mylimam kolūkyje pakėlę žemės ūkį mes
dainuosim iš širdies.“
Tačiau aprašytasis žingsnis Lietuvai ateityje nesu-
teiks konkurencinio pranašumo, o tik leis sukaupti
reikiamą kapitalą ir mokėti žmonėms kito lygio atly-
ginimus. Pasikeitus rinkos poreikiams, bet kuri stipri
gamyba gali bankrutuoti dėl technologinės specifikos,
kad ir kaip veiksmingai ji būtų valdoma. Todėl norint
užtikrinti Lietuvos ateitį būtina turėti viziją, kaip per-
tvarkyti švietimo sistemą.
Ką šiandien žinome apie ateitį, kas bus po dešimties
ar daugiau metų? Ką žinojome apie šiandieną prieš
dešimt metų? Ar daug buvo ir yra orakulų, kurie galė-
jo ir gali tiksliai prognozuoti? Įdomiausia, kad žino-
miausių orakulų – tokių kaip Nostredame'as ar Vanga
TRADICINĖ MOKYKLA TURI PRADĖTI
KEISTIS. J UD ITO S G RI G ELY TĖ S NU OTR .

5. VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 201354
tema
– pranašystės tampa aiškios tik įvykiams praėjus. Į ką turi būti orientuota
švietimo sistema, jei ateitis paslėpta miglose? Kad permąstytume esamą švieti-
mo koncepciją, turime suvokti, kokia ji yra ir kokiomis prielaidomis buvo
grįsta, kada buvo kuriama.
Daugelis žino, kad dabartinės mokyklos pagrindą paklojo jėzuitai. Jėzuitai
suprato, kad būtina sukurti švietimo sistemą, kuri leistų nugalėti „propagan-
diniame fronte“. Todėl švietimo sistema buvo sukurta ant trijų banginių pa-
mato – visiško paklusnumo mokytojui („išklausyk ir pakartok“), jokios tole-
rancijos kitaip mąstančiajam („vienintelė tiesa“) ir gebėjimo argumentuoti bei
sukritikuoti kitamanį.
Ši sistema tiko ir pramoninės eros mokyklai. Fabrikams reikėjo kvalifikuo-
tos biorobotų darbo jėgos. Pati mokykla tapo fabriku, ji atitinka masinės ga-
mybos principus. Darbo jėga turi būti paklusni, drausminga ir gebanti atlikti
monotoniškas operacijas. Žmonės turėjo tikėti, kad jų gyvenimo prasmė yra
susirasti darbą ir dirbti nuo ryto iki vakaro. Sovietiniais viduramžiais nedir-
bantis žmogus buvo nusikaltėlis. Bet koks maištininkas prieš darbą Rytų blo-
ke ar prieš pinigus Vakarų bloke – keliantis klausimų, kitaip mąstantis – siste-
mai buvo neparankus. Roko maršai ir Vakaruose, ir (pavėluotai) Rytuose buvo
pirmosios kregždės, griaunančios pramoninę biorobotų sistemą.
Jėzuitiška švietimo sistema keičiasi sunkiai, lėtai ir ilgai. Daugelis yra ja ne-
patenkinti, net patys mokytojai ir jėzuitai.
Žvėrių akademija ar integruotas žmogus?
Šių dienų padėtis primena pasakojimą apie žvėrelių mokyklą. Kadaise gyvūnai
nusprendė įkurti akademiją. Valdybos nariais išrinko Antį, Kiškį, Gyvatę ir
Voverę. (Pastaba: šis pasakojimas neturi nieko bendra su lietuviais dėstytojais,
galimi sutapimai yra atsitiktiniai). Valdyba balsavo, kad visi baigusieji akade-
miją turi mokėti skristi, plaukti, lipti medžio kamienu, šokinėti ir šliaužti. Ir
štai šiais metais įprastą kartą akademija palengvina egzaminų sesiją ir išleidžia
į mišką niekam tikusius traumuotus trejetukininkus.
Norint suvokti, ką reikia keisti, reikia turėti viziją. Kaip ir F. Tayloro, kurio
mintys pareikštos dar 1880 m., pavyzdyje, iki šiol tai aktualu daugeliui įmo-
nių, tas pat – ir dėl švietimo idėjų. Dar 1890-aisiais indų filosofas ir visuome-
nės veikėjas Swami Vivekananda apibūdino savo švietimo viziją – kaip sufor-
muoti vientisą asmenybę. Kai kas jį vadina new age judėjimo pirmtaku. Įdo-
mu, kad neprabėgo nė dviejų šimtų metų ir pasaulis pradėjo kalbėti apie inte-
gruotos asmenybės ugdymą. Siūlau pamąstyti, ar S. Vivekanandos mintys
prarado aktualumą, ar tapo dar aktualesnės mūsų dienomis.
S. Vivekananda rašė, kad švietimas, kuris neparengia žmonių gyvenimo iš-
šūkiams, kuris nesuformuoja tvirto charakterio, filantropinės dvasios, liūto
drąsos priimti gyvenimo pokyčius – ar jis vertas žmoni-
ją nuŠviečiančio vardo?
Integruotas žmogus – išmokęs nepaliaujamai vystyti
savo intelektą, valyti emocijas, laikytis moralės vertybių
ir būti nesavanaudiškas.
Lavinti mokinio protą turėtų būti aukščiausias priori-
tetas, tvirtino S. Vivekananda, ir lavinti nėra kartoti
faktus, įsiminti bei atkartoti. Dabartinė švietimo siste-
ma užpildo protą faktais, užuot išmokiusi mąstyti.
Žmonės išmokyti kartoti (ir rašyti), ką Jackas ar Jonas
pasakė. „Giluminė švietimo esmė yra proto koncentra-
cija, o ne faktų rinkimas.“ Tai tapo ypač aktualu mūsų
laikais, kai vaikai vis mažiau sugeba sukaupti dėmesį.
Vakarų civilizacija susitelkė tik į intelekto lavinimą, o
širdžiai vietos neliko. Tai žmogų daro vis egoistiškesnį
ir tai gali tapti visuomenės destrukcijos mechanizmu,
rašė mąstytojas.
Aukščiausias švietimo idealas kurti man hush – Tikrą
Žmogų, kurio dvasinė sąmonė yra pažadinta. Švietimas
turi atskleisti įgimtą tobulumą, kuris jau yra žmoguje.
Įprasta, kad klasikinė mokykla gludina išorę, t. y. ži-
nias, kurias reikia parodyti per egzaminus, elgesį ir ma-
nieras, priimtinas visuomenėje ir t. t., bet žmogaus vi-
dus beveik visiškai ignoruojamas. O juk tai tikra aukš-
čiau aprašyta žvėrelių akademija.
Visi pripažįsta, kad žmogus nėra proto ir kūno dari-
nys, bet kai kas žymiai daugiau ir giliau. Pagal S. Vive-
kanandą švietimas turi prisiimti dvi atsakomybes:
a) asmeniui turi padėti sukurti sveiką ir dinamišką
protą, kad galėtų priimti gyvenimo iššūkius;
b) per tinkamą mokymą turi apsaugoti nuo
žmonių ir visuomenės galimų blogybių.
Antžmogis, man hush ar lietuvis?
Kaip minėjau, naujausia švietimo permainų mados
kryptis – integruotas mokymas. Vyksta daug diskusijų,
daug įvairių iniciatyvų, bet visos jos priklauso nuo as-
meninės mokytojo iniciatyvos. Mokytojas pavargo, iš-
vyko ir iniciatyva mirė. Tikiuosi, integruotas mokymas
siekia sukurti integruotą žmogų. Kita vertus, integruo-
jant žinias ugdomas kūrybingumas. Koks jis, kaip jis
gali atrodyti – panašesnis į Friedricho Nietzsche ar
Swamio Vivekanandos viziją (nors abiejų šaknys – Indi-
joje), gali spręsti kiekviena tauta savaip. Lietuvoje jau
porą metų turime pirmuosius pasaulyje integruotus va-
dovėlius pradinukams. Saulius Žukas, „Baltų lankų“
direktorius, įdėjo daug energijos ir sukūrė ne tik unika-
lų kolektyvą, bet ir unikalų vadovėlį, kuriuo galima di-
džiuotis ir girtis pasaulyje. Pagrindinis kūrybingumo
LAIKAS PEREITI NUO
DRAUSMINGŲ VYKDYTOJŲ PRIE
LINKSMŲ KŪRĖJŲ UGDYMO.
VL AD IMIR O IVAN OVO NU OTR .

6. VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS RUGSĖJIS 201356
tema
variklis yra metaforiškas mąstymas: vieno dalyko perkėlimas į jam neįprastą
kontekstą – naujoje aplinkoje nušvinta perkeltasis dalykas, netikėta šviesa nu-
šviečiama ir aplinka, į kurią yra perkeliama (tarp gretinamų kontekstų turi
būti bendras vardiklis, tik tuomet gretinimas pateisinamas). Integravimas yra
skirtingų kontekstų jungimas remiantis kuo nors bendru – tai S. Žuko vado-
vėlių atveju bendra tema. Praturtėja ir gretinami kontekstai, nes vienų dalykų
žinojimas persikelia į mažiau žinomą aplinką ir provokuoja jos atsakymą; tur-
tėja ir žinios apie bendrą vardiklį, nes kiekvienas naujas kontekstas pateikia
savų bruožų. Metaforiškas mąstymas nėra mistika, jo galima išmokyti, kaip
mokomasi mokslinio žinojimo principų: hipotezė, tyrimas, hipotezės patvir-
tinimas ar atmetimas.
Vadovėliai yra, tai leidžia pradėti sisteminius pokyčius, kurie nebepriklauso
nuo atskiro mokytojo iniciatyvos ir jo vadovybės geranoriškumo. Dabar rei-
kia mokyklos, pasiruošusios šią sistemą diegti mokyklos mastu. Laukia žy-
miai sudėtingesnė užduotis – parengti vadovėlius vyresnėms klasėms. Integ-
racija tampa sudėtingesnė, nes reikia sieti sudėtingesnes žinias. Bet ir čia turi-
me puikų pavyzdį, kaip visuomeninė iniciatyva, pradėta Sauliaus Vasiliausko
su Robotikos akademija, išaugo į atskirų integruotų pamokų kūrimą. Vil-
niaus universiteto MIF studentų dėka buvo parengtos pirmosios programavi-
mo, matematikos ir geometrijos pamokos, leidžiančios vaikams, kuriantiems
lego robotus, suvokti pritaikomąją matematinių žinių prasmę.
Vaikai patiria atradimo džiaugsmą, kai savo rankomis įkūnija įmantriausias
svajones. Tai vyksta bendraminčių grupėje pasiekiant greitas „mažas“ perga-
les. Robotikos akademijos vizija – ateitis, pilna smalsių mokslininkų, inovaty-
vių dizainerių ir kūrybingų inžinierių.
Praktika parodė, kad ši smagi žaidimo forma, paremta mokymo sistema,
nejučiomis įtraukia į kūrybinį procesą, skatinantį mokytis ne tik vaikus, bet
ir jaunuolius bei suaugusiuosius.
Suaugusieji dažnai patarimų neklauso, nes vadovaujasi savo susiformavu-
siomis nuostatomis, įpročiais ir įsitikinimais. Robotukai suaugusiųjų moky-
muose pasiteisino kaip ypač veiksminga mokomoji priemonė, sutelkianti
juos priimti iššūkius, efektyviai bendrauti ir kurti su visa komanda. Specia-
li bendravimo technika, vaizduotei žadinti panaudojamos „rankų žinios“
(mokslo tyrimais įrodyta, kad mūsų rankos yra susietos su iki 80 procentų
smegenų ląstelių, o darbas rankomis skatina abiejų smegenų pusrutulių
veiklą) sukuria visuotinį įsitraukimą į sprendimų paiešką ir nesąlygišką jų
vykdymą. Toks mokymosi būdas ypač tinka įmonėms, kurios tiki, kad vie-
nintelis tikras konkurencinio pranašumo šaltinis yra organizacijos žmonių
patirtis, žinios ir kūrybiškumas. Suaugusiesiems (skirtingai nei vaikams)
žaidimas yra ir socialinių ryšių kūrimas, emocinė išraiška bei konstruktyvi
konkurencija.
Puikiai žinoma ir moksliškai pagrįsta, kad žmogus geriausiai įtvirtina ži-
nias, kai moko kitus. Esama vertės sistema, grįsta tik piniginiu įvertinimu, iš-
kreipia žmonijos poreikius. Jau kuriami laiko bankai, kur žmonės „taupo“ ir
keičia laiko vienetus, pavyzdžiui, „Fureai Kippu“, jau 30 metų veikianti ir po-
puliari Japonijoje. Čia verta prisiminti dar vieną – Rasos Balčiūnienės, Har-
moningos asmenybės instituto įkūrėjos, – privačią iniciatyvą, kai vaikai skati-
nami skirti laiką mokant jaunesnius ir taip lavinami jų pačių įgūdžiai bei
mokoma bendrauti gyvai, bendradarbiauti ir suprasti vieniems kitus.
„International Mutual Learning“ tikslas – sukurti gyvą modelį mokslei-
viams ir studentams keistis žiniomis skatinant ne pinigais. Projekte „atsiskai-
tymams“ įvesta vidaus valiuta – mokiai. Už kiekvieną užsiėmimą mentorius
gauna mokį, o mokinys jo netenka. Per užsiėmimus mokiai „uždirbami“ atlie-
kant specialias užduotis, o išleidžiami mokytis arba su asmeniniu augimu su-
sijusiai svajonei įgyvendinti. Bandomajame projekte dalyvavo 15 mentorių
(17–25 metų amžiaus) ir apie 50 mokinių.
Ką duoda toks mokymasis? Pirmiausia, mes geriausiai
mokomės tada, kai mokome kitus (šiuo klausimu atlik-
tas ne vienas tyrimas), tuomet ir mentoriai bręsta kaip
asmenybės. Antra, projekte praplečiama mokymosi
programa – įdomioji matematika, įdomioji biologija,
įdomioji chemija, įdomioji istorija. Mentoriai yra savo
srities aistruoliai, jiems teikia malonumą jų dėstomų
dalykų gylis. Be to, mokomasi iš bendraamžių – tai sti-
prina motyvaciją ir žinių perėmimo kokybę. Trečia,
mokomasi gyvai, tai yra mokomasi bendrauti ir bendra-
darbiauti. Ketvirta, galima mokytis dalykų, kurių nėra
mokykloje, pvz., kelionių geografijos, viešojo kalbėjimo
meno. Penkta, galima mokytis verslo pagrindų, verslo
užduotys yra tikros ir gaunamos iš tikrų organizacijų –
tokiu būdu formuojama jaunimo ir organizacijų jungtis.
Šešta, mokantis iš bendraamžių, matomas puikus pa-
vyzdys ir žadinamas noras taip pat dalytis žiniomis. Pa-
galiau formuojasi nauja kultūra konstruktyviau naudoti
savo laiką, keistis žiniomis ir nuolat tobulėti.
Pagal strategiją „Lietuva 2030“ „pagrindinę įtaką sėk-
mingai šalies raidai turės Lietuvos piliečių kultūros,
mąstymo, elgsenos pokyčiai ir visuomenėje vyraujančios
vertybės, kurie būtini norint, kad šalis būtų pasiruošusi
kaitai, nebijotų naujovių, o jas kurtų ir diegtų, drąsiai
priimtų globalios konkurencijos iššūkius. Todėl šia stra-
tegija siekiama paskatinti esminius pokyčius visuomenė-
je ir sudaryti visas sąlygas kūrybingai, atsakingai ir atvi-
rai asmenybei formuotis. Tokių asmenybių dominavi-
mas skatins pažangos procesus ir lems teigiamus poky-
čius visose visuomenės gyvenimo srityse.“
Strategija yra ir, paradoksas, yra ir priemonių, trūksta
tik sisteminio mąstymo, politinės valios ir vėliavnešio!
Telieka visuomenines iniciatyvas palaikyti, integruoti ir
kuo skubiau pradėti diegti naują švietimo sistemą perei-
nant nuo drausmingų vykdytojų į linksmus kūrėjus
mokyklų lygiu.
Kvietimas rengti revoliuciją
Dar būdamas vaikas labai mėgau skaityti fantastines
knygas. Šiandien žmonija yra daug pasiekusi, tačiau vie-
ną fantastų viziją ji pamiršo. Beveik visose knygose buvo
vaizduojama, kad ateityje už žmones dirbs robotai, o
žmonės kurs ir lavins savo dvasią. Manau, atėjo metas
fantastų mintis paversti Lietuvos vizija ir išvaduoti Lietu-
vos žmones nuo darbo vergijos. Tokio dydžio šalis kaip
Lietuva be vargo gali atsiduoti kūrybai pasaulio mastu.
Kūryba nežino sienų, kūrybingų žmonių labiausiai
trūksta visoms šalims ir visoms ekonomikoms.
Ir ne tik joms.
AU TO RIU S Y R A PAR A ŠĘ S K N YG Ą „ D IE VA S , K VAN TINĖ FIZIK A ,
O R G ANIZ ACIJ O S S TRUK T ŪR A IR VALDY M O S TILIU S“.